|
Lūpos ir/ar gomurio nesuaugimo priežastys ir paplitimas
Algirdas Utkus
Žmogaus ir medicininės genetikos katedra, Vilniaus universitetas
Lūpos ir/ar gomurio nesuaugimas (LGN) yra vienas iš dažniausių ir seniausiai žinomų įgimtų raidos anomalijų žmonių populiacijoje. 2400 – 1300 metų iki mūsų eros sukurtose Egipto mumijose matomi lūpos ir/ar gomurio nesuaugimai; 2000 metų senumo keramikinė karaliaus su lūpos nesuaugimu statula rasta Kolumbijos teritorijoje, o įvairių Afrikos tautų senovinėse ritualinėse kaukėse stebimi lūpų nesuaugimai. Pirmasis chirurginis nesuaugusios lūpos gydymas atliktas Kinijos gydytojų 390 mūsų eros metais.
Šio defekto dažnumas yra maždaug 1 iš 500–2500 gimusiųjų ir priklauso nuo geografinės vietovės, rasės, socialinių ir ekonominių sąlygų. Dažniausiai lūpos ir/ar gomurio nesuaugimas pasitaiko geltonosios rasės žmonėms, pvz., Amerikos indėnų grupėje – maždaug keturiems vaikams iš 1000 gyvagimių būna nesuaugimai, o rečiausiai – juodosios rasės žmonėms – tik maždaug 0,3 iš 1000 gyvagimių. Tarpinę padėtį pagal nesuaugimų dažnumą užima baltosios rasės žmonės.
Lūpos ir gomurio nesuaugimas atsiranda sutrikus pirminio gomurio vystymuisi 6-oje embriono raidos savaitėje. Izoliuotas lūpos nesuaugimas susiformuoja dėl nepakankamo viršutinio žandikaulio ataugų susiliejimo su šoninėmis ataugomis ir nepakankamo vidurinių, šoninių ir viršutinio žandikaulio ataugų susiliejimo veido srityje. Gomurio nesuaugimas esti dėl antrinio gomurio vystymosi sutrikimų. Antrinis gomurys vystosi iš gomurio plokštelių, kurios auga vertikaliai žemyn liežuvio šonuose, o 7-oje embriono raidos savaitėje pakyla į horizontalią padėtį virš liežuvio. Vidurinėms plokštelių dalims susiliejus 8-oje – 9-oje savaitėje susiformuoja gomurys. Šis susiliejimo procesas moteriškos lyties embrionams gali vykti vėliau, todėl tuo galima būtų paaiškinti didesnį izoliuoto gomurio defekto dažnį mergaitėms nei berniukams. Apie 70 procentų visų LGN atvejų yra nesindrominiai (vaikui yra tik lūpos ir/ar gomurio nesuaugimas ir daugiau nėra jokių defektų), o likusieji yra sindrominiai (vaikui yra lūpos ir/ar gomurio defektas ir dar koks nors kitas defektas, pvz., lūpos ir gomurio nesuaugimas bei neišsivystęs vienas inkstas). Nesindrominiai lūpos ir/ar gomurio nesuaugimai pagal šios dienos supratimą nulemti ne vieno veiksnio, bet iš karto keletos veiksnių poveikio nėštumo metu: tam tikrų genų pokyčiai ir aplinkos veiksnių poveikis (dažnai ir nenustatoma, kokie tie aplinkos veiksniai gali turėti įtakos).
Sindromas – tai yra simptomų kompleksas, nulemtas vienos priežasties (pvz., chromosomų persitvarkymas, vieno geno pakitimas) ir apibudina tam tikrą organizmo patologinę būklę. Sindrominiai lūpos ir/ar gomurio nesuaugimai gali būti nulemti įvairių priežasčių: chromosomų persitvarkymų, genų mutacijų, žalingų veiksnių poveikio nėštumo metu.
Apskritai, lūpos ir/ar gomurio nesuaugimas dažniau diagnozuojamas vyriškos lyties pacientams (lyčių santykis 2:1).
Nustatyta, kad kairės pusės vienpusis defektas dažnesnis už dešinės pusės vienpusį ir abipusį defektą (atitinkamas santykis 6:3:1). Tai gali būti susiję su greitesne kairės kūno pusės raida iki gimimo. Apie 70 procentų vienpusių defektų ir 85 procentai abipusių nesuaugimų atvejais yra ir gomurio defektas. Įvairių tyrimų duomenys rodo genų įtaką nesindrominių LGN atsiradimui, tačiau kol kas nenustatytas vienintelis genetinis mechanizmas, paaiškinantis tokių defektų atsiradimą.
Įvairiose šalyse (taip pat ir Lietuvoje) atliekama daug tyrimų bandant identifikuoti genus, atsakingus už veido - burnos srities raidą ir lemiančius LGN atsiradimą. Taikant specialius genetinių tyrimų metodus bandoma identifikuoti genus, esančius įvairiose chromosomose, kurie gali turėti įtakos lūpos/gomurio raidai. Veido ir kaukolės srities formavimasis iki žmogaus gimimo priklauso nuo daugelio normaliai funkcionuojančių baltymų: citoskeleto baltymų, ekstraląstelinio matrikso baltymo, viduląstelinių signalinių baltymų, branduolio baltymų, sekretuojamų baltymų, transmembranų baltymų, nurašymo veiksnių.
Nesindrominių LGN atvejais gali turėti įtakos įvairių aplinkos veiksnių poveikis kritiniu raidos laikotarpiu, tačiau įvairių tyrimų duomenys labai nevienareikšmiai ir net prieštaringi. Lūpos ir/ar gomurio nesuaugimui gali turėti įtakos motinos rūkymas, alkoholio, vaistų nuo traukulių vartojimas, organinių tirpiklių ir kitų cheminių medžiagų poveikis, įvairios infekcijos nėštumo metu. Rizika susilaukti vaiko su nesuaugimu taip pat yra didesnė ir tose šeimose, kuriose jau yra vaikų su nesuaugimais ar vienam iš tėvų yra nesuaugimas.
Genetinių ir aplinkos veiksnių įtaka LGN lieka neaiški. Įvairūs modeliai taikyti, tačiau jie negali visiškai paaiškinti LGN priežasčių. Fogh-Andersen (danų mokslininkas) dar 1942 metais galvojo apie LGN kaip apie paveldimą ligą. Vėlesnį įvairių mokslininkų darbai parodė, kad geriausiai LGN paveldėjimą paaiškina slenkstiškas daugiaveiksnio paveldėjimo modelis. Pagal šį modelį, polinkis LGN priklauso nuo daugelio veiksnių poveikio ir kada šie poveikiai sumuojasi nėštumo metu ir peržengia tam tikrą „slenkstį“, sutrinka normali lūpos ir gomurio raida.
Apibendrinant, galima teigti, kad pavojingiausias laikas yra nuo penktos iki devintos nėštumo savaitės, kada formuojasi žmogaus lūpa ir gomurys. Tuo laikotarpiu reikia vengti žalingų veiksnių poveikio, tinkamai maitintis.
|
|